Pareiškimas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu paprastai reiškia, kad bus vertinamas ne vien įmonės nemokumas. Teismas tirs ankstesnius sandorius, mokėjimus, turto judėjimą, apskaitos dokumentus ir asmenis, kurie priėmė bendrovei reikšmingus sprendimus.

Buvusiam įmonės vadovui ar kitam su bendrovės valdymu susijusiam asmeniui tokia byla gali turėti reikšmingų teisinių ir finansinių pasekmių. Vis dėlto įmonės nesėkmė, nuostolingas sandoris ar pavėluotai pradėtas nemokumo procesas dar savaime nereiškia, kad bankrotas buvo tyčinis.

Teismas turi nustatyti sąmoningai blogą įmonės valdymą ir jo ryšį su įmonės nemokumu.

Kas yra tyčinis bankrotas?

Tyčinio bankroto sąlygas nustato Juridinių asmenų nemokumo įstatymo 70 straipsnis.

Spręsdamas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, teismas vertina, ar įmonės nemokumą sukėlė sąmoningai blogas jos valdymas, taip pat ar buvo sudaryti sandoriai, kuriais iš esmės pabloginta įmonės finansinė padėtis ir pažeistos kreditorių galimybės atgauti skolas.

Tyčinis bankrotas gali būti konstatuotas ir tuomet, kai įmonė jau buvo nemoki, tačiau vėlesniais sąmoningais veiksmais jos padėtis buvo dar labiau pabloginta. Todėl byloje svarbi ne tik pirminė nemokumo priežastis. Vertinami ir sprendimai, dėl kurių sumažėjo įmonės turto, padidėjo įsipareigojimai arba kreditoriai neteko realios galimybės patenkinti savo reikalavimus.

Kita vertus, tyčinio bankroto negalima tapatinti su kiekvienu nesėkmingu verslo sprendimu. Verslas visada susijęs su rizika. Sandoris gali būti nuostolingas dėl pasikeitusių rinkos sąlygų, kontrahento nemokumo ar klaidingos, bet sąžiningai padarytos prognozės. Tokiais atvejais vien neigiamas rezultatas neįrodo sąmoningo siekio pabloginti bendrovės padėtį.

Kokie veiksmai gali rodyti tyčinį bankrotą?

Įstatyme išvardyti požymiai, į kuriuos teismas gali atsižvelgti. Jie nėra vertinami izoliuotai – paprastai analizuojama visa įmonės veiklos ir jos nemokumo raida.

Tyčinio bankroto požymiais gali būti laikomi:

• įmonės valdymo organų pareigų nevykdymas arba netinkamas vykdymas;
• bendrovei nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi sandoriai;
• turto perleidimas už aiškiai neadekvačią kainą;
• lėšų skolinimas ar perdavimas kitiems asmenims bendrovei nepalankiomis sąlygomis;
• atsiskaitymai su pasirinktais kreditoriais, pažeidžiant įstatyme nustatytą eiliškumą;
• įmonės turto ar veiklos perkėlimas į kitą juridinį asmenį, bendrovėje paliekant skolas;
• netinkamai tvarkoma apskaita, dokumentų neišsaugojimas ar jų neperdavimas;
• veiksmai, dėl kurių nebeįmanoma nustatyti įmonės turto, įsipareigojimų ar sudarytų sandorių;
• esminės įmonės turto dalies panaudojimas ne jos ar visų kreditorių interesais.

Vieno iš šių faktų nustatymas ne visais atvejais bus pakankamas. Pavyzdžiui, atsiskaitymų eiliškumo pažeidimas tampa reikšmingas tyčinio bankroto bylai tada, kai juo sąmoningai apribojamos kitų kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės turtą.

Taip pat turi būti vertinamas pažeidimo mastas. Vienkartinis nedidelės vertės mokėjimas ir esminės įmonės turto dalies perleidimas prieš bankrotą nėra lygiavertės situacijos.

Ar pavėluotas kreipimasis dėl bankroto reiškia tyčinį bankrotą?

Ne kiekvienas pavėlavimas inicijuoti nemokumo procesą lemia bankroto pripažinimą tyčiniu.

Pirmiausia turi būti nustatyta, kada įmonė iš tikrųjų tapo nemoki ir kada vadovas apie tai sužinojo arba turėjo sužinoti. Finansiniai sunkumai, laikinas apyvartinių lėšų trūkumas ir teisinis nemokumas nėra tapačios sąvokos.

Teismas taip pat vertina, ką vadovas darė atsiradus finansiniams sunkumams. Pastangos susitarti su kreditoriais, išieškoti skolas, sumažinti sąnaudas, pritraukti finansavimą ar pradėti restruktūrizavimą gali patvirtinti, kad buvo sąžiningai siekiama išsaugoti gyvybingą verslą.

Kitokia situacija susidaro, kai vadovas žino apie nemokumą, tačiau toliau didina įmonės įsipareigojimus, sudaro aiškiai nenaudingus sandorius arba perleidžia turtą taip, kad kreditoriams nebelieka į ką nukreipti išieškojimo.

Todėl svarbu ne tik tai, ar į nemokumo situaciją sureaguota pavėluotai, bet ir tai, kokie sprendimai tuo laikotarpiu buvo priimami bei kokias pasekmes jie sukėlė.

Kas gali būti pripažintas atsakingu?

Pripažindamas bankrotą tyčiniu, teismas toje pačioje nutartyje nustato asmenį arba asmenis, kurių veikimas ar neveikimas jį sukėlė.

Dažniausiai reikalavimas pareiškiamas buvusiam įmonės vadovui. Tačiau vien įrašas Juridinių asmenų registre dar neišsprendžia atsakomybės klausimo. Teismas turi nustatyti konkrečius asmens veiksmus ir jų ryšį su tyčiniu bankrotu.

Atsakingu gali būti pripažintas ir faktinis įmonės vadovas – asmuo, kuris nebuvo oficialiai paskirtas direktoriumi, tačiau realiai ir sistemingai vykdė vadovui būdingas funkcijas. Vertinama, kas:

• derėjosi dėl svarbiausių sutarčių;
• priimdavo strateginius verslo sprendimus;
• kontroliavo įmonės banko sąskaitas;
• sprendė dėl turto ir pinigų panaudojimo;
• duodavo privalomus nurodymus oficialiam vadovui;
• palaikė pagrindinius ryšius su kreditoriais ir verslo partneriais.

Vien pavienis patarimas, aktyvus akcininko domėjimasis įmone ar pagalba vadovui faktinio vadovavimo neįrodo. Reikia sistemingo ir realaus bendrovės kontrolės vykdymo.

Teismas taip pat gali nustatyti kelių asmenų atsakomybę, jeigu jų veiksmai kartu sukėlė ar pagilino įmonės nemokumą.

Kokie įrodymai svarbiausi tyčinio bankroto byloje?

Tokio pobūdžio ginčai retai išsprendžiami pagal vieną sutartį ar finansinę ataskaitą. Teismui paprastai reikia atkurti ilgesnio laikotarpio sprendimų seką.

Svarbūs gali būti:

• banko sąskaitų išrašai ir duomenys, kas inicijavo bei patvirtino mokėjimus;
• sutartys, jų projektai ir derybų medžiaga;
• elektroniniai laiškai ir susirašinėjimas žinutėmis;
• valdybos ir akcininkų sprendimai;
• finansinės ataskaitos bei pirminiai apskaitos dokumentai;
• duomenys apie įmonės skolas ir jų mokėjimo terminus;
• turto vertinimai ir panašių sandorių rinkos sąlygos;
• susijusių įmonių dokumentai;
• darbuotojų, buhalterių, kreditorių ir verslo partnerių paaiškinimai;
• duomenys apie prieigą prie interneto banko ir apskaitos sistemų.

Buvusiam vadovui neužtenka apsiriboti paaiškinimu, kad jis vykdė kito asmens nurodymus arba nežinojo tikrosios įmonės padėties. Tokia pozicija turi būti patvirtinta objektyviais duomenimis. Panašius argumentus teismas įvertino ir mūsų atstovautoje tyčinio bankroto byloje, kurioje buvo nustatyta, kad bendrovę faktiškai valdė kitas asmuo.

Lygiai taip pat pareiškėjas negali atsakomybės grįsti vien vadovo pareigų ėjimo laikotarpiu. Turi būti nurodyti konkretūs veiksmai, paaiškinta jų žala bendrovei ir pagrįstas priežastinis ryšys su jos nemokumu.

Kokios yra tyčinio bankroto pasekmės?

Bankroto pripažinimas tyčiniu savaime nėra apkaltinamasis nuosprendis ir nereiškia, kad nustatyta nusikalstama veika. Tačiau jis sukelia reikšmingų teisinių pasekmių.

Įsiteisėjusią nutartį teismas perduoda prokurorui, kad būtų sprendžiamas klausimas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Baudžiamoji atsakomybė vertinama atskirai ir pagal baudžiamajame procese taikomas įrodinėjimo taisykles.

Pripažinus bankrotą tyčiniu, nemokumo administratorius gali išsamiau tikrinti iki bankroto sudarytus sandorius ir įstatyme nustatytais pagrindais kreiptis dėl jų pripažinimo negaliojančiais.

Taip pat gali būti pareikšti reikalavimai atlyginti įmonei ar jos kreditoriams padarytą žalą. Tačiau žalos dydis nėra automatiškai lygus visai bankroto byloje patvirtintų kreditorių reikalavimų sumai. Civilinės atsakomybės byloje turi būti įvertintos jos sąlygos, žalos dydis ir priežastinis ryšys.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad, pasibaigus juridinio asmens bankroto procesui ir likus nepatenkintam kreditoriaus reikalavimui, kreditorius įstatyme nustatytomis sąlygomis gali reikšti tiesioginį ieškinį už tyčinį bankrotą atsakingam asmeniui.

Teisės eiti juridinio asmens vadovo pareigas apribojimas taip pat nėra savaiminė kiekvienos nutarties dėl tyčinio bankroto pasekmė. Šio ribojimo pagrindas ir proporcingumas turi būti vertinami atskirai.

Ką daryti gavus pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu?

Pirmiausia reikia nustatyti, kuo konkrečiai grindžiamas pareiškimas. Bendras atsikirtimas, kad įmonės nesėkmę nulėmė verslo rizika, paprastai nebus pakankamas.

Reikėtų atskirai išnagrinėti:

1. Kurią dieną ar laikotarpį įmonė laikoma tapusia nemokia.
2. Kokie sandoriai ar mokėjimai nurodomi kaip žalingi.
3. Kas inicijavo, derino ir patvirtino kiekvieną sprendimą.
4. Kokią ekonominę naudą sandoriu buvo siekiama gauti.
5. Kokie duomenys tuo metu buvo žinomi vadovui.
6. Ar įmonės padėtį nulėmė ginčijami veiksmai, ar kitos priežastys.
7. Kas realiai kontroliavo įmonės veiklą ir lėšas.
8. Kokie dokumentai gali patvirtinti gynybos poziciją.

Svarbu nedelsiant išsaugoti elektroninį susirašinėjimą, banko duomenis, sutarčių projektus ir kitus dokumentus. Praėjus keliems metams dalies informacijos gali nebebūti įmonės apskaitoje, tačiau ji gali būti išlikusi elektroniniame pašte, telefonuose, bankuose ar pas trečiuosius asmenis.

Procesinė pozicija turėtų būti rengiama pagal kiekvieną pareiškime nurodytą sandorį ar epizodą. Vienas sprendimas galėjo būti priimtas oficialaus vadovo, kitas – akcininko, faktinio vadovo ar kito asmens. Šių aplinkybių negalima suplakti į bendrą pasakojimą apie įmonės nesėkmę.

Kada reikalingas bankroto advokatas?

Advokato pagalbos tikslinga kreiptis iš karto gavus teismo pranešimą ar nemokumo administratoriaus pareiškimą. Šiose bylose rezultatą dažnai lemia ne abstraktus įstatymo aiškinimas, o gebėjimas tiksliai atkurti įvykių chronologiją ir susieti konkrečius sprendimus su juos priėmusiais asmenimis.

Bankroto advokatas gali:

• įvertinti pareiškimo teisinį ir faktinį pagrindą;
• nustatyti asmeninės atsakomybės rizikas;
• išanalizuoti įmonės nemokumo momentą;
• įvertinti ginčijamų sandorių ekonominę logiką;
• padėti surinkti ir išreikalauti įrodymus;
• parengti atsiliepimą bei kitus procesinius dokumentus;
• atstovauti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

Jeigu gavote pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu arba manote, kad toks reikalavimas gali būti pareikštas, kreipkitės dėl individualaus situacijos įvertinimo. Ankstyvas dokumentų ir faktinių aplinkybių patikrinimas paprastai suteikia daugiau galimybių parengti nuoseklią ir įrodymais pagrįstą gynybą.

Straipsnį parengė advokatas Tadas Ugintas.

Straipsnyje pateikiama bendro pobūdžio informacija. Konkreti teisinė situacija turi būti vertinama pagal jos faktines aplinkybes, ginčui taikytiną teisės aktų redakciją ir byloje surinktus įrodymus.