Įmonės vadovo atsakomybė bankroto atveju

Straipsnis

Straipsnį parengė advokatas Tadas Ugintas.

Įmonės bankrotas savaime nereiškia, kad jos vadovas privalo asmeniškai padengti neįvykdytas bendrovės prievoles. Juridinis asmuo ir jo vadovas yra atskiri teisės subjektai, todėl kreditorių reikalavimai pirmiausia tenkinami iš įmonės turto.

Vadovo asmeninė atsakomybė gali atsirasti tada, kai nustatoma, kad jis nevykdė įstatyme nustatytų pareigų arba konkrečiais sprendimais padarė žalą bendrovei ar jos kreditoriams. Tokiam reikalavimui nepakanka vien įmonės nemokumo fakto ar didelės nepatenkintų skolų sumos.

Kada įmonės vadovas privalo reaguoti į finansinius sunkumus?

Vadovo pareigos atsiranda dar iki įmonės bankroto bylos iškėlimo.

Esant įmonės nemokumo tikimybei, vadovas turi informuoti juridinio asmens dalyvius apie finansinę padėtį, siūlyti spręsti finansinių sunkumų klausimą ir vengti veiksmų, kurie keltų pavojų įmonės gyvybingumui.

Įmonei tapus nemokiai, vadovas privalo nedelsdamas inicijuoti nemokumo procesą. Ši pareiga nustatyta Juridinių asmenų nemokumo įstatyme.

Praktikoje svarbiausias ginčas dažnai kyla ne dėl pačios pareigos, bet dėl momento, kada vadovas suprato arba turėjo suprasti, kad įmonės sunkumai nebėra laikini.

Vien prastas veiklos rezultatas, pinigų srautų trūkumas ar pavienis pradelstas mokėjimas dar nebūtinai reiškia nemokumą. Vertinama visa finansinė padėtis: turto ir įsipareigojimų santykis, galimybės vykdyti suėjusias prievoles, veiklos perspektyvos, finansavimo šaltiniai ir tai, ar egzistavo reali galimybė atkurti mokumą.

Ar pavėluotas bankroto inicijavimas reiškia atsakomybę už visas skolas?

Ne. Net ir nustačius, kad vadovas pavėlavo inicijuoti nemokumo procesą, iš jo negali būti automatiškai priteista visa bankroto byloje nepatenkintų kreditorių reikalavimų suma.

Reikalavimą pareiškęs asmuo turi pagrįsti, kokia konkreti žala atsirado būtent dėl vadovo delsimo. Paprastai reikia palyginti įmonės finansinę padėtį tuo metu, kai nemokumo procesas turėjo būti inicijuotas, su jos padėtimi faktinio proceso pradžios metu.

Žalą gali sudaryti per delsimo laikotarpį padidėję įsipareigojimai, sumažėjęs įmonės turtas ar kita objektyviai įrodyta kreditorių galimybių gauti patenkinimą netektis. Tačiau būtina nustatyti priežastinį ryšį: žala turi būti vadovo neveikimo, o ne ankstesnių verslo nesėkmių, rinkos pokyčių ar kitų aplinkybių padarinys.

Kada bankroto administratorius gali pareikšti ieškinį vadovui?

Iškėlus bankroto bylą, nemokumo administratorius tikrina įmonės veiklą, apskaitą, sandorius, turto judėjimą ir vadovų veiksmus iki nemokumo proceso pradžios.

Ieškinys buvusiam vadovui gali būti grindžiamas tuo, kad jis:

• laiku neinicijavo nemokumo proceso;
• sudarė įmonei aiškiai nenaudingus sandorius;
• nepagrįstai perleido įmonės turtą;
• atliko mokėjimus, pažeisdamas kitų kreditorių interesus;
• naudojo bendrovės lėšas ne jos veiklos tikslais;
• neišsaugojo arba neperdavė apskaitos dokumentų;
• neperdavė nemokumo administratoriui įmonės turto;
• pažeidė lojalumo, rūpestingumo ar sąžiningumo pareigas;
• veikimu ar neveikimu prisidėjo prie tyčinio bankroto.

Kiekvienas toks pagrindas turi būti vertinamas atskirai. Faktas, kad sandoris vėliau pasirodė nuostolingas, dar neįrodo, kad jį sudaręs vadovas veikė neteisėtai.

Kokios sąlygos būtinos įmonės vadovo civilinei atsakomybei?

Paprastai vadovo civilinei atsakomybei taikyti turi būti nustatytos šios sąlygos:

1. neteisėti vadovo veiksmai arba neveikimas;
2. bendrovei ar kreditoriams padaryta žala;
3. priežastinis vadovo veiksmų ir žalos ryšys.

Ginče neužtenka abstrakčiai nurodyti, kad bendrovė bankrutavo, o kreditorių reikalavimai liko nepatenkinti. Reikia nustatyti, kokią konkrečią pareigą vadovas pažeidė, kada tai įvyko ir kokius finansinius padarinius sukėlė būtent šis pažeidimas.

Teismų praktikoje laikomasi požiūrio, kad vadovui turi būti palikta protinga verslo sprendimų laisvė. Verslas visuomet susijęs su rizika, todėl nesėkmingas sprendimas nėra savaime neteisėtas. Kitaip vertinami akivaizdžiai neprotingi, nesąžiningi, interesų konflikto paveikti arba įmonės ir jos kreditorių interesus pažeidžiantys veiksmai.

Ar atsiskaitymas su vienu kreditoriumi sukelia vadovo atsakomybę?

Finansinių sunkumų turinti įmonė dažnai negali vienu metu atsiskaityti su visais kreditoriais. Tokiu laikotarpiu atlikti mokėjimai neretai tampa nemokumo administratoriaus tyrimo objektu.

Tačiau vien tai, kad buvo atsiskaityta su vienu kreditoriumi, o kitų reikalavimai liko nepatenkinti, dar nepatvirtina vadovo civilinės atsakomybės.

Teismas turi įvertinti:

• už ką buvo mokama;
• ar įmonė faktiškai gavo prekes ar paslaugas;
• ar mokėjimas buvo būtinas veiklai tęsti;
• ar sandorio sąlygos atitiko rinkos sąlygas;
• ar mokėjimu nebuvo siekiama išvesti turto;
• ar gavėjas buvo susijęs su vadovu arba akcininkais;
• ar mokėjimas iš tikrųjų sumažino bendrovės turto vertę.

Vienoje byloje nemokumo administratorius iš buvusio vadovo reikalavo daugiau kaip 101 000 Eur, ginčydamas 42 įmonės mokėjimus. Teismas reikalavimą atmetė, nes vien nemokumo ir atliktų mokėjimų faktai neįrodė vadovo neteisėtų veiksmų bei žalos. Plačiau apie bylą: vadovo atsakomybė už įmonės mokėjimus.

Kokią reikšmę įmonės vadovo atsakomybei turi įmonės dokumentai?

Vadovas privalo užtikrinti, kad įmonės apskaita būtų tinkamai tvarkoma, o ūkinės operacijos pagrįstos dokumentais. Iškėlus bankroto bylą, įmonės turtas, dokumentai ir informacija turi būti perduoti nemokumo administratoriui.

Dokumentų trūkumas apsunkina galimybę nustatyti įmonės turto sudėtį, patikrinti sandorius ir įvertinti nemokumo priežastis. Todėl jų neperdavimas gali lemti ne tik baudą, bet ir reikalavimą atlyginti žalą ar teisės eiti juridinio asmens vadovo pareigas apribojimą.

Gavus administratoriaus reikalavimą, dokumentų perdavimo nereikėtų palikti neformaliam susirašinėjimui. Būtina tiksliai užfiksuoti, kokie dokumentai ir turtas perduoti, ko įmonė objektyviai neturi ir kur gali būti likusi apskaitos informacija.

Ar vadovas atsako tyčinio bankroto atveju?

Bankroto pripažinimas tyčiniu yra atskiras klausimas. Toks sprendimas savaime nereiškia, kad kiekvienas skirtingu laikotarpiu pareigas ėjęs vadovas sukėlė tyčinį bankrotą.

Teismas turi nustatyti konkretų asmenį, jo veiksmus ir jų ryšį su įmonės nemokumu ar esminiu finansinės padėties pabloginimu. Oficialus vadovo statusas gali būti reikšmingas, tačiau jis nepakeičia faktinių sprendimų priėmimo aplinkybių tyrimo.

Plačiau apie vertinamus požymius ir galimas pasekmes: Tyčinis bankrotas: kada jis nustatomas ir kas už jį atsako?.

Teismų praktikoje pasitaiko bylų, kuriose nustatoma, kad bendrovės finansinius sprendimus faktiškai priėmė ne registre nurodytas vadovas, o kitas asmuo. Vienoje tokioje byloje buvo apgintas oficialiai registruotas buvęs įmonės vadovas, nes teismas atsakingu už tyčinį bankrotą pripažino bendrovę faktiškai valdžiusį asmenį.

Kaip gintis nuo vadovui pareikšto ieškinio?

Gynyba turėtų prasidėti ne nuo bendro paaiškinimo, kad vadovas veikė sąžiningai, o nuo ieškinio konstrukcijos patikrinimo.

Pirmiausia reikia nustatyti:

• kokia konkreti pareiga laikoma pažeista;
• koks nurodomas įmonės nemokumo momentas;
• kaip apskaičiuota žala;
• ar žala nesutapatinta su visa kreditorių reikalavimų suma;
• kuo grindžiamas priežastinis ryšys;
• ar vertintos realios įmonės veiklos perspektyvos;
• ar ginčijamu laikotarpiu sprendimus priėmė būtent atsakovu nurodytas asmuo;
• ar administratorius įvertino įmonės gautą naudą;
• ar išreikalauti visi reikšmingi apskaitos ir banko dokumentai.

Svarbūs gali būti valdybos ar akcininkų sprendimai, finansinės ataskaitos, pinigų srautų prognozės, kreditorių pasiūlymai, susitarimai dėl skolų atidėjimo, bankų atsakymai, buhalterių ir darbuotojų paaiškinimai bei dokumentai, patvirtinantys realius bandymus atkurti įmonės mokumą.

Kitoje mūsų atstovautoje byloje buvusiam direktoriui buvo pareikštas daugiau kaip 814 000 Eur reikalavimas. Teismas ieškinį atmetė. Bylos aplinkybės aprašytos straipsnyje „Teismas atmetė ieškinį bendrovės direktoriui“.

Ką įmonės vadovui reikėtų padaryti dar iki bankroto bylos?

Didžiausia klaida – laukti, kol finansinę padėtį pirmą kartą išsamiai įvertins nemokumo administratorius.

Atsiradus rimtų mokumo problemų, vadovui reikėtų:

• reguliariai vertinti suėjusias prievoles ir turimą turtą;
• dokumentuoti sprendimus dėl veiklos tęsimo;
• raštu informuoti akcininkus apie finansinę padėtį;
• rengti realias pinigų srautų prognozes;
• vengti nepagrįstų mokėjimų susijusiems asmenims;
• neperleisti turto mažesne nei rinkos kaina;
• išsaugoti apskaitos ir sutarčių dokumentus;
• įvertinti, ar finansiniai sunkumai dar laikini;
• nelaukiant inicijuoti nemokumo procesą, kai įmonė tampa nemoki.

Laiku atliktas teisinis ir finansinis situacijos vertinimas ne visada padės išvengti įmonės bankroto. Tačiau jis gali apsaugoti vadovą nuo nepagrįsto teiginio, kad šis ignoravo finansinę padėtį arba sąmoningai didino žalą kreditoriams.

Jeigu nemokumo administratorius jau pareiškė ieškinį, pareikalavo perduoti dokumentus arba keliamas klausimas dėl asmeninės atsakomybės, situaciją reikėtų vertinti pagal konkrečius ieškinio/reikalavimo pagrindus ir įrodymus. Įmonės vadovo atsakomybė nėra preziumuojama, tačiau pavėluota ir neargumentuota įmonės vadovo gynyba gali gerokai apsunkinti galimybę paneigti/atmesti pareikštą reikalavimą.

Dėl individualios situacijos įvertinimo galite kreiptis į bankroto advokatą.